Aloe Vera, arba alavijas, dažnai vadinamas stebuklinguoju augalu, gamtos gydytoju. Jis turi daug pavadinimų, išlikusių per 4000 metų, kuriuos šis vaistinis augalas tarnauja žmonijos labui. 1862 m. pirmą kartą senoviniame Egipto papiruse atrastas šio augalo istoriją patvirtinantis faktas, parašytas 3500 m. pr.m. erą, kuriame buvo aprašyti įvairūs gydomieji augalai. Vėliau nustatyta, kad alaviją naudojo senovės indų ir kinų kultūros. Graikų ir romėnų gydytojai naudojo alaviją labai efektyviai, pvz. kareivių žaizdoms gydyti. Pasak legendos, Egipto karalienės Nefertitė ir Kleopatra labai vertino alaviją, kaip puikią grožio terapijos priemonę.

Nors yra daugiau kaip 200 alavijo rūšių, tik 4 rūšys pasižymi gydomosiomis savybėmis. Aloe Barbadensis Miller (taip pat žinomas kaip Aloe Linne) yra pats veiksmingiausias. Jis vienintelis turi teisę vadintis Aloe Vera arba tikruoju alaviju. 

Aloe Vera yra mėsingas augalas, panašus į kaktusą, bet iš tiesų tai yra lelijinių šeimos narys, besigiminiuojantis su svogūnais, česnakais ir šparagais. Subrendusio augalo lapų viduje esantis žele ir išorinės dalies sulčių mišinys gali būti renkamas, konservuojamas ir išpilstomas. Gaunamas produktas maksimaliai panašus į natūralias augalo sultis. 

Vidiniam vartojimui skirtas Aloe Vera žėle gėrimas turi maisto papildo poveikį. Alavijo žėle gali būti sumaišytas su kitais sudedamaisiais elementais ir naudojama kaip kremas ar losjonas, maitinantis odą ir gerinantis jos kokybę. Siekinat tinkamo poveikio, Aloe Vera turi būti pagrindinis sudedamasis produkto elementas. 

Aloe Vera žėle sudėtyje yra mažiausiai 75 žinomos maistingosios medžiagos, kurias galima suskirstyti į tokias grupes:

Vitaminai – alavijas turi daug vitaminų, bet svarbiausi iš jų yra vitaminai antioksidantai; C, E bei beta karotinas (vitaminas A). Alavijas yra vienas iš nedaugelio augalų pasaulyje, kurio sudėtyje yra vitamino B12.

Mineralai – magnis, manganas, cinkas, varis, chromas, kalcis, kalis, natris, geležis.

Amino rūgštys – žmogaus organizmui reikalingos 22 amino rūgštys – baltymų statybinės medžiagos. Iš 22 - jų amino rūgščių Aloe Vera želėje yra 20. Ypač svarbu, kad Aloe Vera sudėtyje yra visos 8 nepakeičiamos amino rūgštys, kurių organizmas pats negali pasigaminti ir todėl jos turi būti gaunamos su maistu.

Cukrūs – visa eilė svarbių mono ir polisacharidų, stiprinančių imuninę sistemą.

Enzimai – lipazės ir proteazės, skaidančios maistą ir padedančios virškinti, o taip pat askarboksipepitdazė, dalyvaujanti uždegiminiuose procesuose.

Augaliniai sterolai – trys pagrindinės rūšys, veikia kaip stiprios priešuždegiminės medžiagos.

Sapononai – muilo substancijos, sukeliančios stiprų antimikrobinį poveikį prieš bakterijas, virusus, grybelį ir mieles (tokias kaip mieliagrybius ir pienligę).

Ligninas – sumedėjusi medžiaga, suteikianti Aloe Vera savybę įsiskverbti giliai į odą. 

Antrachinonai – svarbiausi iš jų yra aloinas ir emodinas, bet visi kartu jie yra stiprios skausmą malšinančios priemonės, pripažintos turinčiomis antibakterinių, antivirusinių savybių. Natūralia forma jie yra labai stipri vidurių laisvinamoji priemonė.

Salicilo rūgštis – į aspiriną panašus junginys, pasižymintis priešuždegiminėmis savybėmis ir išoriškai prasiskverbiantis pro negyvus audinius.

Nėra jokių įrodymų, kad visas alavijo lapas, kuris yra paprastai išfiltruotas ir koncentruotas, būtų kiek nors veiksmingesnis, negu tik jo viduje esanti želė. Iš tikrųjų lapo išspaudos gali būti mažiau veiksmingos, kadangi filtras gali pašalinti sudedamuosius elementus, kurie mums dar gali būti nežinomi. Tačiau svarbiausia yra alavijo kokybė ir jo kiekis siūlomame produkte. 

Alavijas yra kokteilis, gausus maitinamųjų elementų, kurių bendras poveikis ir pusiausvyra kartu turi tokį efektą, kokio negalima tikėtis iš atskirų sudedamųjų komponentų. Taip yra todėl, kad alavijo sudėtyje esantys elementai veikia kaip komanda, kurioje kiekvienas elementas sustiprina kito elemento poveikį, ir šis procesas vadinamas sinergija. Alavijas taip pat pasižymi adaptogeninėmis savybėmis, t.y., sustiprina organizmo atsparumą neigiamiems poveikiams, tokiems kaip infekcija ar stresas.

 

Dėl savo maitinamųjų ir antioksiduojančių savybių Aloe Vera visų pirma apsaugo epitelio audinius, skatina pažeistų gijimą (epitelis – ląstelių sluoksnis, dengiantis kūną arba ertmę, kuri su juo jungiasi). Alavijo sudėtyje esantys antioksidantai kovoja su kenksmingais laisvaisiais radikalais, nestabiliais junginiais, susidarančiais medžiagų apykaitos metu ir randamais aplinkos teršaluose. Manoma, kad laisvieji radikalai sukelia įvairias ligas, tarp jų tam tikras vėžio rūšis, bei pagreitina senėjimo procesą. Didžiausias epitelis yra oda, taip pat ir virškinamojo trakto, bronchų ir lytinių organų sienelės. Nieko stebėtino, kad alavijas vienodai gerai veikia tiek odą, tiek žarnų uždegimą ar astmą. 

Alavijas veikia sinergiškai. Jo sudėtyte esantys elementai veikia kaip komanda, kurioje kiekvienas elementas sustiprina kito elemento poveikį. Natūralus priešuždegiminis ir antibakterinis alavijo poveikis, kartu su jo maitinamaisiais elementais, skatina ląstelių augimą, jų atsinaujinimą. Alavijas naudingas ne tik tiems, kurie turi sveikatos problemų. Alavijas – naudingas visiems. Dauguma naudojančių alaviją kaip maisto papildą, pasijunta geriau. Tai susiję su teigiamu alavijo poveikiu imuninei sistemai. Alavijuje esantis ilgos grandies cukraus junginys veikia imuninę organizmo sistemą ir padeda reguliuoti jos veiklą. 

Alavijas nėra panacėja nuo visų ligų ir šis augalas nėra stebuklingas. Jis tiesiog veikia pagal dvi jau minėtas sritis – epitelio audinius ir imuninę sistemą. Tai pagrįsta gyvenimiškais įrodymais, kadangi tūkstančiai žmonių įvairiose šalyse teigiamai įvertino alavijo poveikį sprendžiant daugelį odos problemų (egzema, psoriazė, opos, nudegimai, spuogai, įkandimai), žarnyno sutrikimus (kolitas, divertikulitas, dirgliosios žarnos sindromas), kitų negalavimų, susijusių su imuninės sistemos sutrikimais (artritas, astma, povirusinis nuovargio sindromas, vilkligė).

Taigi, Aloe Vera vaidina papildomą vaidmenį įveikiant įvairias neigiamas būkles. Tačiau labai svarbu visada pasikonsultuoti su gydytoju, jei kyla abejonių dėl diagnozės ar jei būklė negerėja. Savidiagnozė gali būti pavojinga, nes už nedidelės problemos gali slypėti rimta liga.